Knygų žiurkė forever

Autorius yra vienas iš tų atvejų, kuriems vaikystėje niekas neskaitė pasakų, o ir šiaip knygučių. Ačiū Dievui, anksti išmokau skaityti, gal kokių 5-6 metų. Skaičiau viską kas buvo namuose, aišku daugmaž kas atitikdavo amžiui derančius interesus, bet ne visada. Pasirinkimas buvo toks gan šiaip sau (ko gali norėti iš perestroikos pabaigos ir nepriklausomybės pradžios), na bet Pasaulio pasakų keletas knygų (aišku daugiausia TSRS tautelių – kazachų, kirgizų, evenkų ir panašiai, bet buvo kiek pamenu ir Afrikos ir angliškų pasakų) gelbėjo situaciją.

Kai jau pradėjau eiti į mokyklą (pirmoje klasėje pamenu dar už bandeles reikėjo mokėti kapeikomis) interesų ratas matyt prasiplėtė – atradau Žiulį Verną, Main Ridą, Karlą Majų, Beecher-Stowe – kaip suprantate, prasidėjo vesternų ir nuotykinių kelionių periodas. Štai Diuma kažkaip tuo laikotarpiu nelabai skaitėsi, dabar pagalvojus – keista, bet ką jau padarysi.

Po pradinės mokyklos (berods būtent po ketvirtos klasės) kažkokiu būdu į rankas pakliuvo Andre Norton „Žvaigždžių gvardija“. Turint dabartinę patirtį – taip, tai vienas silpniausių Norton kūrinių, atvirai kalbant – pigus blokbasteris babkėms kalti. Bet tuo metu… Lyginant su „Drąsiųjų kelių“ ar „Zenito“ serijomis – tai buvo kažkas TOKIO. Štai tada man galutinai nurovė stogą science fiction. Eridano leidykla (gaila, kad jau buvusi…) deja nebaisiai uždirbo iš manęs – kiek gali turėti pinigų 12-14 metų paauglys? Užtat Mickevičiaus ir Mažvydo bibliotekose buvau nuolatinis lankytojas 🙂

Bėgant laikui skonis vis kažkiek keitėsi – vieni puikiausių atrastų dalykų vėlyvaisiais vidurinės metais buvo Mika Waltari, Diuma ir ankstyvuoju vesternų laikotarpiu į rankas nepakliuvęs Kuperis.

Nors meilė fantastikai niekada ir neišblėso, atsirado ir susidomėjimas klasika (Dikensas, mmm…), netgi filosofija (nepagalvokit, ne tik Gaardnerio „Sofijos pasaulis“), biografijomis, detektyvais (Christie kažkaip nelabai, o va Camilleri, Crichton, Koontz ir Grisham – jėga). Tik gal pasidariau išrankesnis fantastikai – kuo toliau tuo labiau nutolau nuo space opera (bet Harisono „Plieninė žiurkė“ ir „Mirties planeta“ vis tiek jėga) ir labiau palinkau link siauresnių nišų:

Fantasy, ypač dark fantasy – Glen Cook „Juodoji gvardija“ yra super nerealus dalykas, atmosfera gal ne kiekvienam priimtina – ten nėra jokio šviesos spindulėlio kaip kokioje „Ledo ir ugnies giesmėje“. Nuotaika ir taip tamsi, ir net nesimato, kad kažkada būtų kažkas geriau – faktiškai „teigiami“ herojai yra tiesiog mažiau blogi už kitas alternatyvas. Būtų žiauriai nereliai kosmosas jeigu kas nors pastatytų serialą „Black company“ bent panašios kokybės kaip „Sostų karai“.

Dystopia – na visokie „Divergent“, „Hunger games“ ir panašiai.

Zombies – lietuviškai tai nekažką iš šios srities, bet kas skaito angliškai – pilnas GooglePlay ir panašūs servisai.