Jack London „Jūrų vilkas“

Sakoma,kad nėra nieko blogiau už klišines frazes, na kaip „nesenstanti klasika“. Va, šita klišė puikiai tinka apibūdinti „Jūrų vilkas“. Nesvarbu, kad klišinė.

Pirmą kartą teko skaityti šią knygą dar visai vaikystėje – man buvo gal kokie dešimt ar vienuolika. Tuo metu į trasą ėjo visokie „Vinetu“, Main Rido ir Velskopf-Henrich vesternai. Normalu – tokio amžiaus vaikui klasikinė literatūra buvo neįdomi ir per sudėtinga, o kažkokių tokių vaikams skirtų lengvesnių skaitinių (na tipo „Haris Poteris“ ir panašiai) nebaisiai ir buvo (ta prasme 93-94 metai tikrai nebuvo tas laikas, kai visi galvojo, kaip čia prileisti knygų „jaunesniojo ir vidutiniojo amžiaus moksleiviams“). Tuo metu man „Jūrų vilkas“ puikiai suėjo kaip nuotykinis romanas (kas jis ir yra, nes tuo metu gilesnė jo potekstė buvo giliai vienodai). Romantika, kelionė jūra, nuotykiai, smurtas – kas gali būti įdomiau?

Kadangi esu iš tų nenormaliųjų, kurie knygas gali skaityti ir ne po vieną kartą (kai kurias – net ir ne po du), teko ją paskaityti ir vėliau (taip maždaug gal kokių šešiolikos). Gilesnės prasmės užuomazgos kažkokios jau matėsi, bet taip blankiai, kaip per tą rūką, kuriame herojaus laivas slėpėsi nuo „Kaledonijos“. Kažkas ten ne visai taip akivaizdu, kaip parašyta juodom raidėm, bet nelabai aišku kas. Tiesiog toks kirbėjimas, kad ne iki galo supranti. Kaip išgirsti anekdotą, visi aplink žvengia, tu irgi žvengi – bet tik tam kad neišsiskirtum iš minios, o iš tikrųjų ne iki galo supratai, kas ten tokio juokingo.

Trečias užėjimas buvo per žiauriai depresinį laikotarpį (ta prasme realiai depresinį – su galvos daužymu į sieną ir taip toliau ir panašiai). Va per trečią skaitymą (gal depresijos įtaka, ar šiaip smegenai jau pribrendę buvo) kažkaip pasimatė daugiau reikalų tarp eilučių.

Tai, ką Londonas nesubtiliai sudėliojo tarp eilučių, dabar (2020-aisiais) tiesiai šviesiai be jokių ten „tarp eilučių“ drebia Andrius Užkalnis. Bijok iškristi iš savo hipsterinio burbulo, kuriame esi toks fainas ir svarbus, koks nors „jaunesnysis turinio administratorius“ ar „vyresnysis personalo skelbimų redaktorius“. Nes jeigu, neduok Dieve, dėl kažin kokių priežasčių pakliūsi į tau absoliučiai svetimą ir nepažįstamą aplinką (kaip nutiko Kupriui – pakliuvus į ruonių medžiotojų laivą) – tau bus maždaug du variantai:

  1. Dvėsti. Nes niekas neprivalo tavim pasirūpinti ir niekas tau nieko neskolingas.
  2. Žaisti pagal naujas taisykles. Dažniausiai tai reikš pradžią nuo pat apačios, kol neįrodysi, kad esi vertas kažko daugiau. Anot kapitono Larseno, teks iš pradžių išmokti stovėti ant nuosavų kojų, tada su laiku gal išmoksi pamažu kepėstuoti.

„Jūrų vilkas“ nepanašus į nieką. Knyga parašyta daugiau kaip prieš šimtą metų, o turinys ir idėjos aktualios ir dvidešimt pirmajame amžiuje. Gal net labiau aktualios, nes dabar dar didesnė visuomenės dalis yra paveikta „aš turiu teisę (kažkam)“ ir „aš nusipelniau (kažko)“.

Vienok malonaus paskaitymo. Ir gerai pagalvokit, ar netyčia iškritus iš patogaus burbulo sugebėsit bent pastovėti ant nuosavų kojų?

Jei namuose „Jūrų vilko“ neturite, o į biblioteką tingisi, galite rasti čia:

https://www.knygos.lt/lt/knygos/juru-vilkas–2020-/