Vincas Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“

Lietuvių literatūros klasika. Tai skausmo ir nykumos persunkti žodžiai. Jei neklystu, „Altorių šešėly“ yra įtrauktas į siaubo kaleidoskopą, kuris vadinasi privalomos literatūros sąrašu (ar kažkaip panašiai) vidurinių mokyklų moksleiviams (manyčiau kokiems gimnazistams). Tuo metu kai aš mokiausi mokykloje, šito šedevro nebuvo privalomuose sąrašuose, bet tai nereiškia, kad buvo geriau – ne, ten buvo ir kitokių klaikumų. Toks įspūdis, kad kažkas švietimo sistemoje nuoširdžiai stengiasi atgrasyti vaikus nuo skaitymo.

Ponas Vincas Mykolaitis-Putinas yra būtent tas žmogus, kuris ir man subjaurojo literatūrinį skonį (garsiai ištarta frazė „lietuvių literatūros klasika“ iki šiol mane verčia krūptelti). „Altorių šešėly“ bandžiau skaityti du kartus – vieną kartą kaime pas močiutę (tiksliau pas babą – močiutė vadinosi ta, kuri gyveno Vilniuje, o kaime gyveno baba), būdamas gal kokių trylikos. Neįveikiau, gal tik kokį trečdalį. Antras kartas buvo būnant kokių devyniolikos – nes vis dėlto gi klasika ir ten taip toliau, koks aš kelmas, kad nesu skaitęs šitokio sudievinto kūrinio. Kaip tik turėjau gultis į ligoninę daugiau nei savaitei, pasiėmiau ir šį šedevrą, nes iš neturėjimo ką veikti juk vis tiek perskaitysiu (o taip, tada dar nebuvo smartphone, mobilaus interneto ir t.t.)

Tai perskaičiau. Vis iš atminties iškyla vienas komentaras apie niekam tikusį filmą – „geriau būčiau per langą žiūrėjęs“. Tai va, maždaug tokie įspūdžiai apie mūsų literatūros klasikos šedevrą.

Visi tie dvasingumai, kančios ir taip toliau. Rimtai? Kaip lietuvių klasikinės kinematografijos scena – pieva, baisus rūkas, stovi arklys, o į tvorą atsirėmęs stovi žmogus ir žiūri kažkur į tolį. Labai dvasinga.

Na gerai, pabandom pažiūrėti bent kažkiek objektyviai – „Altorių šešėly“ yra istorinis romanas, tuo metu kai buvo parašytas, jo pagrindinė mintis (kunigo meilės ir aistrų audros) buvo labai labai kontraversiška, juolab tokioje provincijoje kaip Lietuva. Nežinau su kuo net palyginti tą kontraversiškumą – gal su kokia Nabokovo „Lolita“? Bet skaitant knygą 21 amžiuje, tai visai nebeatrodo kontraversiška. Atrodo kas čia tokio – keisk profesiją, gyvenimo kryptį ir eik iš tos kunigystės. Gal man tiesiog buvo per sunku įvertinti tokių pokyčių sudėtingumą romano veiksmo laikotarpiu. Turbūt realybėje Liudui Vasariui būtų buvę truputį sudėtingiau, negu šių dienų buhalteriui nusispjauti ir, supleškinus balansus su ataskaitom, eiti ir tapti programuotoju. Arba santechniku.

Mano manymu knygos problema yra keista – ji per didelė (ne formatas, o apimtis), tikrai buvo galima sutalpinti visas tas pačias idėjas į mažiau žodžių, mažiau puslapių, gal būtų išėję įdomiau. Nors iš kitos pusės žiūrint – Dikensas, Waltari, Sienkiewicz prirašydavo belekiek puslapių, na bet jiems kažkaip išeidavo įdomiau.

Gal jūsų literatūrinis skonis labiau išlavintas, gal jums tikrai patiks. Jei norit paskaityti šį šedevrą – gerai apsidairykit namuose (tada tėvų namuose, gal dar pas senelius, dėdes, tetas) – gal rasit (beveik garantuoju, kad tikrai rasit). Jei niekur nerasit – bandykit sukaupti jėgas ir nueiti į biblioteką. Ten tikrai yra. Jeigu labai tingite kažkur ieškoti ir tikrai norite perskaityti „Altorių šešėly“ – už pinigus gausite čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/altoriu-sesely–2019–v8xl/

https://www.knygos.lt/lt/knygos/altoriu-sesely-2014/