Jana Vagner „Vongo ežeras“

Vienas retesnių mano susipažinimo su rusų literatūra atvejų – postapokalipsės Only in Russia variantas – „Vongo ežeras“. Esminė siužeto mintis nėra baisiai šviežia ir unikali (ypač kai esi paskaitęs vieną kitą tokios tematikos kūrinį) – mirtinas virusas, su visom iš to išeinančiomis pasekmėm. Prašom nelyginti su 2020-ųjų COVID-19 karantino krize – „Vongo ežero“ viruso mirtingumas iš principo 100%, tai čia su COVID-19 niekingais keliais procentais populiacijos galim nelygint. Užtektų, jei COVID-19 mirtingumas būtų bent koks 20-30 procentų, tai Janos Vagner aprašytą siužetą galėtume stebėti pirmuoju asmeniu – pro langą. Kol to lango dar neišdaužė marodieriai.

Iš esmės – trileris sukaltas gerai, vienas kitas plot twist pasitaiko. Ko gero amerikiečiams vertimas nebūtų baisiai įdomus, jie turi savo puikių šios tematikos autorių. O štai mums, buvusiems homo sovieticus – gal visai ir nieko, juolab kad tokios literatūros išverstos į lietuvių kalbą tai ne prūdai (ypač po to kai bankrutavo leidykla „Eridanas“). Ne taip egzotiškai skamba veikėjų vardai. Tačiau visai suprantamas terminas „kolektyviniai sodai“ – o jūs pamėginkit paaiškinti kokiam vidutiniam normaliam amerikiečiui ar anglui kas yra kolektyviniai sodai. Sėkmytės.

Visai užskaitau žmogus žmogui vilkas temą – gerai pagalvojus, vargu ar kuris iš mūsų elgtųsi kažkaip labai kitaip kardinalios krizės akivaizdoje. Kai neturi ko valgyti (literaliai neturi, o ne „tuščias šaldytuvas, negi valgysi dabar makaronus be nieko“), o jeigu dar esi atsakingas už savo artimus žmones – tu labai mielu nori perrėši gerklę kaimynui dėl dėžutės „Turisto pusryčių“. Taip taip, tam pačiam kaimynui, su kuriuo prieš savaitę baliavojot – tu kepei šašlus, jis atsinešė alaus, tavo žmona iškepė pyragą, o jo žmona prikepė sūrių sausainių prie alaus. Tau bus taip nusispjauti, kad dabar sūrių sausainių kepėja mirs iš bado, svarbiausia – tu gyvensi.

Aišku, taip nenutiks iš karto, nes nuo to momento, kai šūdas trenksis į ventiliatorių, dauguma turės maisto atsargų bent kelioms dienoms. Labiau paranojiški – gal kelioms savaitėms. Laiku susizgribę, gal ir keliems mėnesiams.

Ilgiausiai išgyvens tikrai ne tie, kurie buvo laikomi „sėkmingais“ normaliame pasaulyje – jų auksinės kreditinės kortelės nevalgomos, lizinginis automobilis be kuro nevažiuos, o standartinio buto ar namo malkomis nepakūrensi. Ir iš viso – kur tu gausi malkų miesto centre, pjausi liepas centrinėj gatvėj? Kad tų liepų besigviešiančių bus daugiau nei stovinčių eilėj prie naujo iPhone. Ir jeigu ką – žalią medį reikėtų bent porą metų padžiovinti, jei nori, kad jis normaliai degtų. Ir šiaip abejoju, kad tipinis sėkmingas didmiesčio klerkas tarp tipinių daiktų namie turi grandininį pjūklą (ai tiksliai, jam gi irgi benzino reikia… ir tepalo…), juolab paprastą senovinį dvirankį pjūklą ar bent jau kirvį. O be įrankių tai žinai, nebent krūmų šakelių gali nusilaužti.

Ilgiausiai išgyvens tie, kurie dabar yra labiausiai nurašyti – bomžai (nes jeigu sugebi išgyventi gatvėj be nieko, tai gal jau kažkaip) ir kaip dabar mėgsta politkorektiškai vadinti – regionų gyventojai. Kitaip tariant kaimiečiai (be jokios neigiamos potekstės) – ir kuo labiau „vidury niekur“ gyvenantys – tuo daugiau šansų.

Tikrai rekomenduoju paskaityti. Taip pat ir tęsinį „Likę gyvi“. Jeigu namie neturit, o į biblioteką tingisi – galit rasti va čia:https://www.knygos.lt/lt/knygos/vongo-ezeras/

O tęsinys čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/like-gyvi/

Beje, rusai pagal „Vongo ežerą“ susuko negi serialą – čia treileris https://youtu.be/HvPQOeZ9mX8