Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“

Nepaisant to, kad man žiauriai patiko dauguma Waltari istorinių romanų, „Amžinybės fjordo pranašai“ kažkodėl tokio gero įspūdžio nepaliko. Net nežinau kodėl. Atrodytų viskas kaip turi būti – istorinis pagrindas, siužetas lyg ir nebanalus…

Gal dėl pagrindinio personažo? Man jis kažkuo priminė Liudą Vasarį – turint omeny, kad „Altorių šešėly“ man yra ta knyga, kad reiktų gerai paieškoti, kas man labiau nepatiko, tai išvada peršasi savaime.

Iš kitos pusės, lyg ir suprantu pagrindinio personažo „kodėl ir kaip“ – tampi misionierium vidury niekur, taip vidury niekur, kad tikrai – alkoholis yra pati nekalčiausia pramoga. Negana to – praktiškai vienintelė. Stogo pavažiavimas turėtų nestebinti. Vienintelė ne čiabuvė moteris – vietinio gubernatoriaus žmona. Pridedam dar neturėjimą ko veikti – kalvis visada turi ką veikti, o pastorius?

Iš esmės man labiausiai patiko būtent tai, kad bent kažkiek buvo paliesta vietinių Grenlandijos gyventojų tema – gėda, bet apie Grenlandiją iki šiol nežinojau praktiškai nieko. Dabar žinau, kad grenlandai prausiasi savo šlapimu. O jei rimtai – bus labai įdomu giliau pagvildenti temą – Amžinybės fjordo sektą. Fantastišku tempu čiabuvių bendruomenėje susikūrė krikščioniška sekta, esminius principus išlaikiusi, bet atsisakiusi nepriimtinų dalykų (aš taip pat manau, kad kai kurie momentai krikščionybėje yra šyvos kumelės sapnas). Apie Martyną Liuterį ar Joną Kalviną žino visi, o apie jų grenlandišką atitikmenį sužinome tik dabar. Habakukas turėtų būti paskelbtas kankiniu, o ne eretiku.

Pažintis su Grenlandijos istorija čia – https://www.knygos.lt/lt/knygos/amzinybes-fjordo-pranasai/